Bajorų giminių ir herbų aprašymai

HERBAS TRZASKA

 

Trzaska - bajorų Paplauskų giminės herbas. Trzaska, alternatyvūs pavadinimai: Biała, Lubiewa, Lubiewo, Trzeska). Atsižvelgiant, kad herbe pavaizduoti nulaužti kardai, versti matyt galima būtų "nuolauža". Legenda, kurią užrašė Niesicki teigia, kad mūšio su kryžiuočiais metu iškilo pavojus Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo gyvybei. Šalia buvęs karys vardu Tšaska narsai puolė ginti karaliaus. Deja, kardas lūžo. Laimei, kariūnas gavo antrą kardą ir galėjo kautis toliau. Jis kovėsi su tokia jėga, kad ir antrasis kardas lūžo. Tačiau priešai jau buvo atremti. Karalius už tokią narsą kariūną apdovanojo herbu, pavadintu jo vardu.
Yra šio herbo atmainų, kur vietoj nulaužtų kardų yra kryžiai. Manoma, kad pusmėnulį herbams lenkų bajorai perėmė iš kryžiuočių, o pastarieji buvo perėmę iš musulmonų. Pusmėnulis simbolizuoja garbės viltį, tikėjimą, sėkmę ir šeimyninę laimę (Leksikon gealogiczny).
Lietuvos bajorai savo herbų neturėjo, todėl siekiant vis glaudesnio dviejų valstybių bendradarbiavimo 1413 metais Horoldės unijos metu lietuvių bajorų giminės gavo lenkų bajorų herbus. Kitų herbų tarpe buvo ir Tšaska. Lenkijos, o vėliau ir LDK išskirtinumas Europoje - heraldinės giminės - kai tarpusavyje giminystės ryšiais nesusijusios bajorų giminės turėjo tuos pačius herbus. Manoma, kad dalis herbų galėjo atsirasti kariams buriantis į būrius.

Vijoleta Kamandulienė (Paplauskaitė), LBKS narė, Kauno apskrities Bajorų draugijos revizorė


 SEKLIUCKIŲ GIMINĖS GENEALOGIJA

Paruošė: Kauno apskrities Bajorų draugijos narys Vitolis Sekliuckis, herbas Girnų akmuo (lenkiškai ‑ Paprzyca)

1. Pavardės kilmė ir rašyba

Pavardė Sekliuckis, kaip suprantama iš /1, 2, 3/ pateiktos medžiagos apie šios giminės kilmę ir istoriją, yra susijusi su kilmingais žmonėmis, kurie prieš 1228 metus atvyko į Lenkijos karalystę (LK) iš Šventosios Romos imperijos (ŠRI) Čekijos ar Saksonijos teritorijos. Atvykėliai apsigyveno vietovėje, pavadintoje Sekliukai (lenkiškai - Siekluki). Dabartiniu metu čia esąs kaimas vadinamas Senaisiais Sekliukais (Stare Siekluki), esantis Mazovijos (Mazowieckim) vaivadijoje, Białobrzeskim paviete. Šie žmonės nusipelnė tarnaudami tuometiniam Lenkijos valdovui Boleslovui V Droviajam. Tikėtina, kad karalius šias žemes jiems dovanojo už gerą tarnybą (autoriaus prielaida). Tuo metu (13 a.) žmonės dar neturėjo pavardžių. Jie buvo identifikuojami vardu ir kilmės vieta. Pavardės Europoje atsirado tik 15 ‑ 16 a..   

Vietovardžio Sekliukai kilmė neaiški. Jis, tikriausiai, egzistavo prieš Sekliuckių protėviams apgyvendinant šias žemes. Tačiau yra kalbininkų manančių, kad žodžio Siekluki kilmė nėra lenkiška. Pavadinimas galėjo būti perkeltas (atsineštas) iš ŠRI bei apsigyvenusiųjų suteiktas šiai vietovei. Tokią prielaidą galėtų patvirtinti ir tai, kad dabartinės Lenkijos teritorijoje yra dar dvi Sekliukais pavadintos vietovės, esančios Mazovijos ir Palenkės (Podlaskim) vaivadijose, kuriose dvarus valdė Sekliuckiai. Pirmoji išsidėsčiusi Mazovijos  vaivadijoje, Płońskim paviete. Ji seniau Abiejų Tautų Respublikoje - Lietuvos ir Lenkijos valstybėje (LLV) priklausė Wyszogrodzki pavietui. Antroji yra Palenkės vaivadijoje, Bielskim paviete. LLV ji priklausė Drohičino (Drohicki) pavietui. Reiktų pažymėti, kad ši vietovė yra buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje - Palenkėje, kuri nuo 1274 iki 1569 metų priklausė LDK. 1520 - 1795 metais Drohičinas buvo Palenkės vaivadijos centras.

Išvada. Sekliuckių pavardė yra susijusi su vietovardžiu Sekliukai.

Sekliuckių protėviai, atvykę iš ŠRI į LK ir LDK, ilgainiui išsibarstė po pasaulį ir apsigyveno Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Jų pavardė, priklausomai nuo šalies bei laikotarpio, buvo įvairiai užrašoma. Pavyzdžiui, Lietuvoje - Sekliuckis, Sekliucianas, Sekluckas, Siekluckas; Lenkijoje - Sieklucki, Sieklicki, Siekluk, Seklucjan; Sovietų Sajungoje ir Rusijoje - Siaklioutskis, Секлюцкиc, Сяклюцкиc, Секлуцкий, Секлицкий, Секлюцкий. Dabartinėse Lietuvos Respublikos istorinėse ir kitose knygose vartojama rašyba: Sekliuckis, Sekliucjan, Sekluckiai (čia, tikriausiai, buvo remiamasi šaltiniais, užrašytais lotynų kalba) bei Siekluckiai (čia, tikriausiai, buvo remiamasi šaltiniais, užrašytais lenkų kalba).

Išvada. Šios giminės žmonės turėjo ar turi pavardę su bendra šaknimi Siekl (lenkiška transkripcija) ar Sekl (lotyniška (lietuviška) transkripcija).

2. Žymesni giminės atstovai, jų sąsajos su Lietuva, veikla ir palikimas

Lietuvos Respublikoje šiuo metu gyvena šie Sekliuckiai: 10-osios kartos atstovai - Vitolis ir Danutė (Bulzgienė), 11-osios - Audrius ir 12-osios - Kristupas bei Paulius. Sekliuckių genealoginio medžio lietuviškosios šakos pradininku laikomas Leonardas Sekliuckis (Leonard Sieklucki), kuris gimė ~ 1610 m. ir valdė dvarą Sekliukuose, Drohičino paviete /2, 3/. Dabartinės Lietuvos teritorijoje Sekliuckiai valdė Bražuolės, Malachovičių, Pavlovo, Bargailių, Martinaičių, Viktorinos, Streželicos, Gornostajiškių dvarus ar palivarkus. Jų visų, išskyrus Gornostajiškių, pastatų neišliko.

Gornostajiškių dvaro ansamblis - Lietuvos Respublikos vietinės reikšmės architektūros paminklas /4, 5/. Manoma, kad seniau ši vietovė vadinosi Eišiškėmis. Vietovardis pasikeitė į Gornostajiškes 16 a., kai apylinkes pradėjo valdyti žymus LDK didikas, valstybės iždininkas I. Hornostajus. Vėliau Gornostajiškių dvaro žemė atiteko kitiems šeimininkams, tačiau vietovės pavadinimas nebesikeitė. 18 a. pab. dvaras priklausė Eišiškių maršalkai Stanislovui Marcinkevičiui. Jo užstatytą dvarą 1798 m. už 160000 auksinų nusipirko Eišiškių maršalka Juozas Sekliuckis (Jozef Sieklucki)19 a. pirmoje pusėje Sekliuckiai sukūrė naują ansamblį su mūriniais pastatais ir parku. Dvaro rūmų fragmentas parodytas 1 pav.

 

1 pav. Gornostajiškių dvaro rūmai.

1880 m., mirus savininkui atsargos majorui Liucijonui Sekliuckiui (Lucjan Sieklucki), dvaras atiteko 4 mažamečiams sūnums. 1887 m. dvaras turėjo 1082 dešimtines (~1180 ha) žemės, iš jų 400 (~440 ha) sudarė miškai ir pelkės /5/. Sovietai Sekliuckių turtą nacionalizavo, o dvaras daugelį sovietų valdžios metų buvo kolūkio "Lenino priesakai" centras /3/. 1982 m. kolūkio lėšomis ir jo pirmininko Broniaus Skiauterės iniciatyva priešais rūmus atidengtas paminklas lietuvių raštijos pradininkui Stanislovui Rapolioniui, kilusiam iš Eišiškių /5/. Deja, atgimimo metais buvo pavogtas paminklo bronzinis biustas.

Tikėtina, kad Sekliuckiai buvo vieni iš Eišiškių bažnyčios fundatorių. Eišiškių bažnyčios šventoriuje yra, kaip rašoma /6/, romantiškos kapinės, kuriose ypač išsiskiria dvarininkų Sekliuckių kapai (žr. 2 pav.). Čia palaidoti šios giminės atstovai Vincentas Sekliuckis (Wincent Sieklucki), jo žmona Marija, jų sūnus Liucijonas ir kiti. Juos trumpai apibūdinsime. Liucijonas Sekliuckis (1823 – 1880) baigęs karo institutą tarnavo kariuomenėje. Pradėjo tarnybą 1842 m. Lietuvos ulonų pulke. Baigė tarnybą 1874 m. būdamas majoras. Apdovanotas ordinais ir medaliais. Baigęs karinę tarnybą gyveno Vilniuje /3/. Liucijono tėvas Vincentas 1820 m. paveldėjo Gornostajiškių dvarą iš savo tėvo Juozo, nupirkusio, kaip minėta, šį dvarą. Vincentas Sekliuckis (1793 - ~1864) buvo Lydos miesto teismo pirmininkas. Už paramą 1863 m. sukilėliams, kurią teikė Vincentas Siekliuckis, caro valdžia dvarą sekvestravo /3, 7, 8/. Vincento žmona - Marija (Ona) Jundzilaitė (Maria (Anna) Jundzill) (~1790 – 1844), jos herbas "Gulbinas" (Łabędź).

2 pav. Sekliuckių kapai Eišiškių bažnyčios šventoriuje.

Išvardinsime kai kuriuos Sekliuckius, kurie anksčiausiai (15 - 16 a.) buvo minimi rašytiniuose šaltiniuose. Šaltinyje /7/ aprašomi šie herbą Kuszaba turintys Sekliuckiai: a) Jonas Sekliuckis (Jan Sieklucki) (~1470 - ~1520), jo žmona – Katarzyna Bobrkowska z Bobrku (herbas Doliwa) (~1480 - ~1530); b) Jonas „Kopačius“ Sekliuckis iš Sekliukų (Jan "Kopacz" Siekliczki de Siekluki) (~1480 - ?); c) ? Sekliuckis (Sieklicki) (~1490 - ?), gyvenęs Plocko žemėje, jo sūnus - Valentas Sekliuckis (Walenty Sieklicki) (? - ~1549); d)Ona Sekliuckytė(Anna Sieklucka) (~1520 - ~1570), jos vyras ‑ Hieronim Chrościechowski z Chrościechowa (herbas Bończa) (~ 1510 ‑ ~1560); e) Sofija Sekliuckytė(Zofia Sieklucka) (~1530 - ~1570), jos vyras ‑ Stanislaw Cedrowski z Cedrowic (herbas Odrowaz) (~ 1540 - ~1590);f) Mikalojus Sekliuckis (Mikołaj Sieklucki) (~1540 - ~1590), jo žmona Barbara Brzeska (herbas Topór) (~1550 ‑ ~1600), duktė Jadvyga Sekliuckytė (Jadwiga Sieklucka) (~1580 - ~1620) bei jos vyras Maciej „Drab“ Laskowski z Laskow (herbas Trzaska) (~1540 - 1590).

Šaltinyje /9/ aprašomi (lotynų kalba) Drohičino paviete Sekliukuose gyvenę Sekliuckiai, kurių dvaro žemės ribojosi su Wygonow dvaro žemėmis. Įvairių metų įvairiuose aktuose minimi šie, taip pat Kuszaba herbą turėję, asmenys: 1543 m. - Leonardas (Leonardus), Zigmantas (Sigismundus), Stanislovas (Stanislaus) ir Adomas (Adam) Sekliuckiai (de Siekluki); 1546 m. - Motiejaus Sekliuckio (Mathiae Sieklucki) žmona Elena (Helena), Jurgio Zelepuchos (Georgii Zielepucha) duktė; 1567 m. - Elenos ir Motiejaus Sekliuckių sūnus Mykolas (Nicolaus); 1595 m. Albertas Sekliuckis (Albertus Sieklucki) - Drohičino pakamaris (succamerarius Drohiciensis) ir Bransko rotmistras (capitaneus Branscensis).

Šaltiniuose /7, 10/ minimas Jokūbas Sekliuckis (Jakub Sieklucki), kuris dar žinomas kaip Jonas Vanagas iš Sekliukų (Jan Jastrzębiec z Siekluk). Jo herbas buvo arba Jastrzebiec /7/, arba Trzaska /10/. Jonas, tikriausiai, gimė ~ 1450 m. Senuosiuose Sekliukuose, o mirė 1512/02/28 (palaidotas Krokuvos katedroje). Jo žmona Agnieszka Beata Tęczyńska, o tėvai - Jakub (Jaszek) z Siekluk (gimęs ~ 1420 m.) ir Anna z Bieździecy. Jokūbas Sekliuckis buvo žinomas karališkasis bajoras (lenk. dworzanin królewski) ir ėjo įvairias pareigas: princesės Elžbietos vyriausiojo prievaizdo (lenk. ochmistrz królewny Elżbiety); Krokuvos burggrafo (lenk. burgrabia krakowski); 1502 m. - Biecko kašteliono (lenk. kasztelan Biecki); 1505 m. ‑ kašteliono Wojnicki. 1502 m. jis pasirašė Aušvico kunigaikštystės (lenk. księstwa Oświęcimskiego) privilegijas, o 1512/02/10 (ar 1511/12/02 ) ‑ priešvestuvinę Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Barboros Zapolya (Barbary de Zapolie),Vengrijos magnato Stepono Zápolya dukters, sutartį. Seimo reikalavimu, siekiant užtikrinti gynybinę sutartį ir sulaukti įpėdinio, 1512 m. Žygimantas vedė Barborą. Ji mirė po trejų metų ir susilaukė tik dukterų.

Dar vienas ankstyvasis Sekliuckių giminės atstovas yra susijęs su Lietuvos istorijos svarbiu įvykiu - pirmąja spausdinta knyga. Tai Jonas Sekliucianas (Janas Seklucjanas, Seklucianas, Sekliucjan) (Jan Seklucjan, Johann Seklucian, Seklucyan, Seclucian, Seclucianus, Ceclucian, Sekluczian, Jan z Siekluk, Sieklucki) (1500 ar 1510 – 1570 ar 1578), kuris gimė Mazovijos vaivadijoje jau minėtuose Senuosiuose Sekliukuose ar Sekliukuose /7, 11/. Nors /12/ rašoma, kad jis gimė apie 1510 ar 1515 m. Bydgoščiuje, Lenkijos šiaurėje, tačiau žymiai patikimesnis pirmasis variantas.

Jonas Sekliucianas - reformacijos veikėjas: rašytojas, knygų parengėjas ir leidėjas, liuteronų kunigas. Jis 1536 - 1538 m. studijavo Leipcigo universitete, po to pamokslavo Poznanėje. 1543 m. J. Sekliucianas atvyko į Karaliaučių, kur, globojamas Prūsijos kunigaikščio Alberto (Albrechto) Brandenburgiečio (Jogailaičių kilmės /13/), ėmėsi aktyvios leidybinės veiklos. Jis parengė ir išleido pirmuosius protestantiškus veikalus lenkų kalba - Krikščioniško tikėjimo išpažinimą (1544), Mažąjį katekizmą (1545), Didįjį katekizmą ir giesmyną (1547), Naująjį testamentą (1551 - 1553), Postilę (1556). Karaliaučiuje J. Sekliucianas artimiau susipažino ir su lietuviškos raštijos veikėjais: Abraomu Kulviečiu ir Stanislovu Rapolioniu. Pastarasis ypač rėmė kūrybinį J. Sekliuciano darbą.

Įdomus momentas - Gornostajiškių dvaro parke stovi paminklas tame krašte (netoli Eišiškių) gimusiam S. Rapolioniui. Šį dvarą valdė Sekliuckiai, tačiau, kaip minėta, tik nuo 18 amžiaus pabaigos.

J. Sekliucianas 1550 m. gavo Šv. Mikalojaus bažnyčią Šteindame (Knypavoje - Karaliaučiaus miesto rajone). 1556 m. lankėsi Vilniuje. Mirė 1578 m. Karaliaučiuje. J. Sekliuciano raštai turėjo įtakos lietuvių raštijos pradininkams, gyvenusiems ir kūrusiems Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausia yra tai, kad 1547 m. išėjusios pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba - Martyno Mažvydo "Katekizmo" pagrindinė dalis buvo išversta iš lenkiško katekizmo, išspausdinto 1545 m. Karaliaučiuje, Hanso Weinreicho spaustuvėje /12, 13, 14/. Beje, toje pačioje spaustuvėje atspausdinta ir M. Mažvydo knyga.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose saugomas vienintelis iki šiol žinomas šio J. Sekliuciano Mažojo katekizmo "Katechismu text prosti dla prostego ludu" egzempliorius (saugojimo šifras: L-16/61/4), į mokslinę apyvartą sugrąžintas 1997 metais. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija Vrublevskių bibliotekoje saugomą J. Sekliuciano parengtą katekizmą pripažino regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtraukė į UNESCO pragramos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą (liudijimo registracijos Nr. 25) /12/.

Toliau aprašysime žymesnius Sekliuckių giminės atstovus ‑ LLV valstybinės valdžios pareigūnus: a) jau minėtas Jokūbas Sekliuckis ‑ karališkasis dvariškis, burggrafas ir kaštelionas; b) jau minėtas Albertas Sekliuckis – Drohičino pakamaris (1595 m.); c) Vaitiekus Sekliuckis (Wojciech Sieklicki) - 1591 metais buvo Drohičino pavieto pakamaris /2, 3, 7, 8, 10/; d) Tomas Jurgis Sekliuckis (Tomasz Jerzy Sieklucki) (? - 1675) - buvo Palenkės vaivadijos Drohičino žemės pastalininkis. Valdė dvarus Gardino ir Drotcko (rus. Дротцком) pavietuose, juos 1620 m. pardavė /8/. Jis po pirmojo Chotyno mūšio (1621 m.), kuriame LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama LLV kariuomenė nugalėjo turkus, persikėlė iš Palenkės į LDK /10/. 1671 m. buvo Lydos pavieto pataurininkis, turėjo Lydos paviete Krasulin ir Brzozowce dvarus /3, 7, 8/. Tomas Jurgis yra pradininkas vienos iš Sekliuckių giminės šakų /8/. Jo pirmoji žmona J. Zdanavičiūtė (J. Zdanowicz), o antroji - Barbora Konstancija Skorobohataitė (Barbara Konstancja Skorobohata); e) Aleksandras Sekliuckis (Aleksander Sieklucki) (? - ?) (Tomo Jurgio (žr. d)) sūnus iš pirmos santuokos (su J. Zdanavičiūte) /8, 10/) - Wizki pataurininkis, tarnavo prie Piatigorsko etmono Paco vadovaujamuose pulkuose. Jis dalyvavo antrame Chotyno mūšyje (1673 m.), kuriame karaliaus Jono Sobieskio armija įveikė turkus ir sulaikė jų veržimąsi į LLV /2, 3, 7, 8, 10/; f) Stanislovas Sekliuckis (Stanisław Sieklucki) (1750 - ?) buvo Palenkės iždininkas. Jo žmona ‑ AnelėMalinskaitė (Aniela Malińska), Minsko įgulos viršininko dukra /2, 7/. Pradžioje Stanislovas gyveno Palenkėje, valdydamas dvarą Ostašiuose (Oztaszy), kurį visą 1776 m. išpirko iš savo brolių. Vėliau Lietuvoje valdė Bražuolės (Zaleszczyzna) dvarą (netoli Galvės ežero) ir Malachovičių (Melachowieze) palivarką /2, 8/; g) Juozas Sekliuckis (Józef Sieklucki) (? - ~1820) buvo Lydos pavieto rotmistras, Lydos teisėjas, Eišiškių maršalka. 1798 m., kaip rašyta, išpirko užstatytą Gornostajiškių dvarą. Taip pat valdė Streželicos (Strzelica) dvarą (netoli Eišiškių), vėliau ir Toločkų dvarą Gardino paviete. Jo žmona - A. Komaraitė (A. Komar) /5, 8/; h) Juozas Ignotas Sekliuckis (Józef Ignacy Sieklucki), Stanislovo (žr. f)) sūnus (1778 - ?) - 1808 m. Trakų iždininkas, Trakų žemės teismo pirmininkas, 1815 m. žemutinio Vilniaus žemės teismo asesorius, 1829 m. aukščiausiasis teisėjas (lenk. sędzia graniczny), valdė Bražuolės dvarą. Jo žmona – BarboraOzovskaitė (Barbara Ozowska) /2, 7, 8/.

Reiktų apibūdinti ir dar vieną asmenybę - Barborą Sekliuckytę (Kostrovickienę) (Barbara z Siekluckich Kostrowicka) (? - 1786). Jos pirmas vyras buvo Rylė (Rylle), o antrasis - Samuelis Kostrovickis (Samuel Kostrowicki), tėvas - Vaclovas Sekliuckis (Waclaw Sieklucki), kuris LLV turėjo įvairias žemių pareigūno pareigas – Lydos pavieto sargybinio, miesto raštininko ir medžioklio /7/. Pati Barbora buvo miesto raštininkė ir Lydos pavieto medžioklė, taip pat Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios fundatorė /3/. Šios bažnyčios požemiuose ji ir palaidota. Prie įėjimo į bažnyčią yra paminklinė plokštė, kurią motinai padarė jos sūnus Konstantinas Rylė. Plokštės nuotrauka pateikta 4 pav., o Šv. Dvasios bažnyčios fragmentas - 3 pav. Paminklinė plokštė, kaip ir pati bažnyčia, yra saugomi Lietuvos meno ir architektūros paminklai.

           

3 pav. Šv. Dvasios bažnyčia Vilniuje. 4 pav. Barboros Sekliuckytės (Kostrovickienės) paminklinė plokštė.

Toliau aprašysime įdomią istoriją: trijų žinomų amenybių - Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto (1769 - 1821), jo sūnaus Napoleono II (pilnas vardas pranc. Napoléon François Charles Joseph Bonaparte) (1811 m. Paryžius - 1832 m. Viena) ir žymaus prancūzų poeto Gijomo Apolinero (pranc. Guillaume Apollinaire) (1880 - 1918) galimus ryšius, taip pat kokį vaidmenį čia turėjo Melanija Kostrovickaitė (Melania Kostrowicka), kurios prosenele buvo minėta Barbora Sekliuckytė.

Sekliuckiai giminiavosi su Kostrovickiais, kurių giminės žymiausias atstovas yra žinomas prancūzų poetas Apolineras, t. y. - Apolinarijus Kostrovickis (Apolinary Kostrowicki) /3, 15/. Barbora Sekliuckytė su savo antruoju vyru Samueliu Kostrovickiu (1729 - 1780) turėjo sūnų Onufrijų (Onufr) (~1760 - ?) ir anūką Samuelį (1788 - 1859). Samuelis Kostrovickis su žmona OnaZaleskaite (Anna Zaleska) susilaukė dukters Melanijos.

 Melanija Kostrovickaitė, išlavinta literatūros, istorijos, kalbų srityse, muzikos ir tapybos mene, buvo paimta į Vienos dvarą, Šionbruno rūmus (vok. Schloss Schönbrunn), pas Napoleono antrąją žmoną Mariją Luizą Austrę (pranc. Marie - Louise d'Autriche) (1791 - 1847) /15/. Čia Melanija sutiko Napoleono ir Marijos Luizos sūnų Napoleoną II - antrąjį Prancūzijos imperatorių, turėjusį pravardę Ereliukas.

Napoleono vedybos su Austrijos imperatoriaus Pranciškaus II dukra buvo grynai politinės, jis siekė susigiminiuoti su Habsburgų dinastija ir turėti įpėdinį. Iš karto po gimimo sūnus gavo Romos karaliaus titulą, bet Napoleonui 1814 m. ir 1815 m. palikus jam imperatoriaus sostą Prancūzijoje, didelio pritarimo nesulaukė, jiems pasipriešino ir valstybės nugalėtojos. Ereliukas valdė tik 15 dienų - nuo 1815 m. birželio 22 d. iki 1815 m. liepos 7 d. Ereliukas augo senelio rūmuose Vienoje, jam buvo suteiktas Reichštato (Reichstadt) kunigaikščio titulas, iki 1830 m. nežinojo, kas tikrasis jo tėvas. Su Napoleonu II viltis siejo bonapartistai, bet 1830 m., nuvertus Prancūzijos karalių Karolį X, Napoleonas II jau buvo pernelyg silpnas, kad galėtų užimti sostą - jis sirgo ir anksti mirė (21 metų). Beje, jo pomirtinė kaukė eksponuojama Vienos Šionbruno rūmuose.

Vienos dvareMelanija ir Ereliukas susipažino. Apie Ereliuką Melanija senatvėje yra pasakojusi sūnėnui Marcelijui (Marcin) Kostrovickiui (brolio Liucijono, kuris buvo vedęs Juzefą Sekliuckytę (Jozefa Sieklucka), sūnui), dovanodama jam ne tik savo tapytus paveikslus, bet ir piešinius, akvareles bei aliejumi tapytus kūrinius su Reichštato kunigaikščio parašu /15/.

Melanija ir Ereliukas tapo meilužiais. Jiems gimė sūnus, kurį 18 - metė Melanija pagimdė Italijoje, atsidūrusi ten neišaiškintomis iki galo aplinkybėmis. Pavainikiu - imperatoriškojo kraujo vaiku - pasirūpino ir jis buvo auklėjamas (už Kostrovickių pinigus) Vatikane. Vėliau Melanija grįžo į Lietuvą, gyveno tėvo dvare. O jos ir Ereliuko anūkas - pavainikio sūnaus Italijoje gimęs sūnus - ir tapo Apolineru. Taigi Napoleonas būtų Apolinero prosenelis /15/. Tačiau ši versija nėra akivaizdžiai patvirtinta, nes iki šiol buvo teigiama, kad Apolineras yra kitos Kostrovickaitės (iš kitos giminės ir priklausančios kitam herbui) – Mykolo Kostrovickio (Michal Kostrowicki) dukters Andželikos (Angelika) nesantuokinis vaikas, gimęs Romoje, jo tėvas tiksliai nežinomas.

3. Giminės herbas

Laikui einant Sekliuckių giminės atstovai turėjo tris herbus:Jastrzębec, Trzaska ir Kuszaba /7, 10/. Reikia pažymėti, kad giminės šaka, turėjusi Jastrzębec herbą išnyko 15 amžiuje. Lietuviškoji Sekliuckių giminės šaka susijusi su Kuszaba herbu (jis dar turivardą Paprzyca). Todėl toliau nagrinėsime šį herbą, įvertindami ir tai, kad jo atsiradimas susijęs su dar vienu svarbiu Lietuvos istorijai įvykiu - pirmuoju jos vardo paminėjimu.

Herbas aprašomas taip: baltos spalvos skyde yra sidabrinės spalvos girnų akmuo su verpstu (geležte), o virš herbo šalmo yra aštuoni šuniukai, t. y. šalmo papuošale ‑ 8 šuniukai /1/. Reikia pažymėti, kad heraldikoje balta arba sidabrinė spalva simbolizuoja turtą, dorumą, skaistumą, nekaltybę, taiką ir nuoširdumą, o girnų akmuo - žmonių bedravimą. Šio herbo atvaizdas pateiktas 5 pav.

5 pav. Girnų akmens herbas.

Šaltinyje /1/ pateiktame herbo aprašyme jo pavadinimas yra Papžica (Paprzyca), nurodomi ir trys alternatyvūs pavadinimai: Kuszaba, Ruchaba ir Bychava bei 24 heraldinės giminės. Taip pat pažymima, kad Horodlės unijos (1413 m.) metu šis herbas Bychava buvo suteiktas LDK didikui Mantautui (Monstold). Herbo pavadinimas Paprzyca į lietuvių kalbą verčiamas kaip "girnų akmens verpstas" ("girnų akmens geležtė"). Todėl vietoje žinomo Lietuvoje herbo pavadinimo "Papžica" galėtų būti "Girnų akmuo" (autoriaus pasiūlymas).

Šaltinyje /16/ herbo pavadinimas yra Kuszaba. Čia teigiama, kad herbas atneštas (į LK) iš Čekijos. Šaltinyje /17/ aprašomas herbas turi vardą Kuszaba ir 7 heraldinesgimines: Grochowski, Iwicce, Lochowski, Nieprzecki, Siekluccy, Strusienski, Warszewicki. Jei palygintume /1/ pateiktą heraldinių giminių sąrašą su šiuo, tai matytume, kad jie skiriasi ne tik bendru šeimų skaičiumi heraldinėje giminėje, bet ir sudėtimi: šeima gali būti ir viename, ir keliuose sąrašuose. Be to, kai kurių šeimų pavardės skirtingai užrašomos, pavyzdžiui, Sieklucki, Siekluccy ir Sieklicki, Bokum ir Bokun, Lubowicki ir Lubowiecki ir pan. Šaltinyje /18/ nurodomi dar tokie galimi šio herbo pavadinimai: Kuscawa, Ruczaba. Čia aprašyti keturi Girnų akmens herbo variantai, kurie parodyti 6 pav.

6 pav. Girnų akmens (Papžicos) herbo variantai.

Pirmajame variante (Paprzyca I) rašoma, kad anksyvojo renesanso skydas yra sidabrinės, o girnų akmuo - pilkos spalvos. Šalmo papuošale viršutinėje eilėje vienos šuniukų poros galvos nukreiptos į dešinę, kitos poros - į kairę, o apatinėje eilėje: vieno šuniuko - į kairę, o kitų trijų ‑ į dešinę. Čia /18/ rašoma, kad šis herbas yra labai senas ir taip aprašytas Jono Dlugošo (1415 - 1480) "Brangenybėse" (w "Klejnotach” "lugoszowych /19/), kur pavadintas Kuczaba arba Kuszaba. Knygoje rašoma (lotyniškai): "Kuszaba. Cuius insignia lapis molaris griseus cum ferrea paprzicza in albo campo." Išvertus: "Kušaba. Kur ženklas yra pilkas girnų akmuo su geležiniu verpstu baltame lauke”. Tačiau pažymima, kad Dlugošas savo kitame veikale "Liber benefiorum" teigia herbo skydą esant mėlynos spalvos. Taip pat rašoma, kad arsenalo herbyne nurodoma balta skydo spalva. Teigiama, kad viduramžių teismų raštuose herbas pavadinimu Kuscawa paminėtas jau 1397 metais, pavadinimu Rakwicz - 1580 m., o pavadinimu Paprzyca - 1554 m. Lenkijoje rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą 1622 m. paminėta, kad Sekliuckiai turi herbą pavadinimu Paprzyca.

Antrojo varianto (Paprzyca II) vėlyvosios gotikos skydas yra raudonos spalvos, o girnų akmuo - sidabrinės spalvos. Šalmo papuošale viršutinėje, kaip ir apatinėje, eilėje vienos šuniukų poros galvos nukreiptos į dešinę, o kitos poros - į kairę.

Trečiojo varianto (Paprzyca III) vėlyvosios gotikos skydas yra analogiškas antrajam, bet čia girnų verpstas ne vertikalus, bet horizontalus. Šalmo papuošale šuniukų galvos po keturias yra dvejose įstrižinėse kolonose: kairinėje kolonoje šuniukų galvos nukreiptos į kairę, dešininėje - į dešinę.

Ketvirtojo varianto (Paprzyca IV) anksyvojo renesanso skydas yra baltos spalvos, o girnų akmuo - sidabrinės spalvos. Čia herbas neturi šalmo ir jo papuošalo.

Pirmasis žinomas ir aprašytas herbo (jo skydo) turėtojas (Kuczaba ar Kufzaba pavadinimu), kaip teigiama /1/, buvo Ričardas iš Saksonijos, Kamensko vyskupas (Richard rodem z Saxonji, biskup Kaminski), kuris mirė 1170 metais. Tai užrašyta Miechovo vienuolyno analuose, kurie apima 947 – 1434 metus /20/. Nufotografuotas fragmentas, kuriame aprašomas šis faktas, pateiktas 7 pav.

7 pav. Įrašas apie pirmąjį herbo turėtoją.

Išvados. a) herbo atvaizdas ir pavadinimas gali būti įvairus, tačiau visada herbo skyde yra girnų akmuo su verpstu, o šalmo papuošale - 8 šuniukų galvos; b) dažniausiai vartojami šio herbo pavadinimai yra Paprzyca (lietuviškai Papžica, siūlomas - Girnų akmuo) ir Kuszaba; c) herbas atsirado 12 a. pradžioje (prieš 1150 metus). Herbo atsiradimo vieta - ŠRI (Saksonija). Tai, kaip matyti iš herbo atsiradimo metų, yra labai senas herbas. Priminsime, kad Europoje pirmieji herbai atsirado 12 a. 2 - me ketvirtyje; d) herbas į LK buvo atneštas iš Čekijos. LK jis pasirodė prieš 1228 m., o po 1249 m. perėjo karaliaus žinion; e) herbas LDK oficialiai pasirodė 15 a. pr. po Horodlės unijos (1413 m.), "įskiepijus" į jį Mantautų šeimą. Tačiau Sekliuckių protėviai apsigyventi LDK (Palenkėje), atsinešdami herbą, galėjo jau 13 a. pabaigoje - 14 a. pradžioje. Herbo heraldinėje giminėje Sekliuckiai buvo vieni iš pirmųjų, kurie gavo šį herbą.

Toliau panagrinėsime herbo atsiradimą. Šaltinyje /1/ pateikiama tokia herbo legenda. Viena kilminga Čekijos dama sužinojo, kad jos pavaldinė pagimdė trynukus. Ponia apkaltino ją paleistuvavimu ir žiauriai nubaudė, nes manė, kad taip negali būti – nuo vieno vyro viena moteris negalinti pagimdyti iš karto tiek vaikų. Dievo, kuris gina nekaltuosius, valia labai greitai ir toji ponia pagimdė devynis sūnus. Ponia, ar iš gėdos, ar bijodama vyro rūstybės, liepė bobai aštuonis sūnus paskandinti artimiausioje upėje ir tik vieną sūnelį palikti auklėti. Ponios vyras tuo metu buvo išvykęs. Tačiau Dievo valia jis grįžo kaip tik tuo momentu, kai boba nešė vaikus į mirtį. Jis paklausė bobos, ką ji nešanti. Toji atsakiusi, kad jai liepta paskandinti šuniukus. Ponas iš smalsumo paklausė, ar tarp jų nėra tinkamo medžioklei. Boba parodė, ką turinti. Ponas, pamatęs vaikelius ir sužinojęs viską apie šį įvykį, prisakė malūnininkui sūnus slapta auginti. Kai vaikai paaugo, ponas pasikvietė svečių bei kaimynų ir paklausė jų, ko nusipelno nužudžiusi savo vaikus motina. Visi tokią motiną pasmerkė mirčiai. Ir tuomet tėvas liepė, kad atvestų jo „šuniukus“. Ir atvedė ten aštuonis vienodos plaukų spalvos jaunikaičius, panašius kaip vienas eisena, veidu ir kūnu. Ponas savo sukviestiesiems papasakojo, kas tiems jaunikaičiams nutiko. Tuomet kreipėsi į žmoną, sakydamas, kad už savo padarytą nuodėmę ji nusipelno didelės bausmės, bet ją saugo pats Dievas, jam turinti dėkoti už šventą apsaugą. Ar šio įvykio atminimui, ar padėkai išauginusiam vaikus malūnininkui,ponas papuošė šiuo ženklu herbą - čia autoriai neturi vieningos nuomonės.

Šis pasakojimas turėtų būti traktuojamas (taip, kaip ir pavadintas) kaip legenda ar pasaka. Tačiau ir kitu žvilgsniu pažvelgti į šį pasakojimą, kaip realiai įmanomą įvykį, siūlytų internete (žiūrėta 2014.09.24) rasta ši informacija.

Devynis vaikelius 1971 m. birželio 13 dieną Sidnėjuje, Australijoje, pagimdė Geraldine Brodrick. Nė vienas iš jų neišgyveno. Devynetukas gimė ir 1999 kovo 26 dieną Malaizijoje, tačiau ir šie vaikučiai mirė vos po šešių valandų gyvenimo. Kur kas sėkmingesnio likimo sulaukė amerikietės Nadyos Suleman pagimdytas ir išgyvenęs aštuonetukas.

Jei traktuotume herbo legedoje aprašytą įvykį kaip realiai buvusį, tuomet į kilmingųjų luomą, suteikus jau išnagrinėtą herbą, galėjo būti įvestas malūnininkas ir/arba jo išauginti 8 vaikai (autoriaus prielaida). Aprašytą įvykį artinti prie realybės galėtų ir toliau pateikiama informacija.

Šaltiniuose /21, 22/ pristatomos dvi vokiečių legendos apie vienu metu gimusius 9 kūdikius.

Herbo legendoje /1/ aprašytą ponios vyrą pirmoje legendoje /21/ atitinka konkretus asmuo - grafas Gebhard I (lietuviškai - Gebhardas), kuris 970 - 1017 metais gyveno ŠRI, Saksonijos mieste Querfurt (lietuviškai – Kverfurtas) ir buvo vedęs N. von Wettin (Burchard von Massengam dukterį). Gebhardas iš Kverfurto turėjo brolį Brunoną - šventąjį Brunoną (Bonifacą) (Brun von Querfurt (Bonifacius)) (974 - 1009), arkivyskupą ir vienuolį. Reiktų priminti, kad su šv. Brunonu susietas pirmasis (1009 m.) Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose: "[1009 metais] šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, vienuoliktais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų" /13/.

Taigi pirmoje legendoje rašoma, kad 9 vaikus pagimdė grafo Gebhardo iš Kverfurto žmona, kuri buvo kilusi iš Saksonijos. Pasilikusi pirmąjį stipriausiąjį kūdikį, likusius 8 vaikus ji liepusi savo tarnaitei prigirdyti tvenkinyje, tarnaitė juos nešusi variniame katile. Ją sutiko ne Gebhardas, bet besimeldžiantis prie šaltinio šv. Brunonas. Sužinojęs tiesą, šv. Brunonas pakrikštijo katile esančius vaikus, suteikdamas jiems Brunono vardus. Jis prisaikdino tarnaitę tylėti, o vaikus atidavė lojaliems žmonėms. 9 - ajam pasiliktam vaikui buvo duotas Burkhart vardas. Vėliau jis tapo ŠRI imperatoriaus Lotaro (Lothar) (1075 - 1137) seneliu.

Šv. Brunonas, prieš išvykdamas į užsienį, saugota paslaptimi pasidalino su broliu Gebhardu, liepęs apie tai nesakyti žmonai. Pastaroji labai išgyveno dėl, jos manymu, įvykdyto nusikaltimo. Kai Gebhardas parodė išgelbėtus ir paaugintus vaikus, tai nepaliko žmonos visiškai nenubaudęs. Jai buvo liepta apsiauti iki raudonumo įkaitintais geležiniais batais. Šie batai ir krikšto katilas vis dar eksponuojami Kverfurto bažnyčioje. Šiandien šaltinis vadinamas Brunono šaltiniu, o tvenkinys, kuriame vaikai turėjo būti nuskandinti, –Vilko tvenkiniu.

Antroje panašioje legendoje /22/ konkretūs personažai nenurodomi, išskyrus tai, kad pono „vaidmenį atlieka“ nekonkretus grafas Brunonas iš Kverfurto.

Išvada. Vokiečių viduramžių legendose aprašomas įvykis, kada grafo iš Kverfurto žmona pagimdo devynetuką, bando paskandinti aštuonis kūdikius, ir juos išgelbsti jos vyras arba šv. Brunonas iš Kverfurto. Šios legendos labai panašios į herbo legendą.

Kad mūsų aprašyto herbo atsiradimas susietas su Kverfurtų gimine dar labiau byloja šaltinyje /1/ aprašyti tokie faktai. Prūsijos istorikai Cristoph Hartknoch (1644 - 1687) ir Caspar Henneberger (1529 - 1600), nagrinėdami Petro Dusburgiečio parašytą (1324 - 26 metais) "Prūsijos žemės kroniką" /23/ (Petri de Dusburg. Chronicon terrae Prussiae“) (Hartknoch in animadv. ad Duisburg Chronicon Prussiae. p. 3, cap, 227 z Hennebergera), nustatė, kad panaši istorija nutiko su Juta (Jutta) - brolio (vienuolio) Meinhardo (de fratre Menecone) Sakso iš Kverfurto (Meinhard de Querfurt) (prieš 1240 - 1299) motina. Meinhardas nuo 1288 iki 1299 metų buvo Kryžiuočių ordino magistras (tryliktasis).

Taigi /1/ rašoma, kad Juta pagimdė devynetuką, pasiliko auginti tik Meinhardą, o kitus aštuonis kūdikius liepė nuskandinti. Vaikelius išgelbėjo Jutos vyras. Ji, išaiškėjus tiesai, prašė atleidimo ir tapo vienuole.

Tikslių duomenų apie Jutą nepavyko nustatyti. Tai galėtų būti Juta iš Saksonijos (Jutta Valdemarsson av Danmark). Ji gimė 1223 m. Sachsen‘e (Saksonijoje), mirė prieš 1267 m. Pradžioje buvo Danijos karaliaus Eric IV žmona, vėliau antrą kartą ištekėjo už Burchard VIII von Querfurt - Rosenburg, Magdeburgo burggrafo (Burrgraf of Magdeburg), tapdama jo pirmąja žmona. Tačiau rastoje apie Jutą informacijoje neužsimenama ją turėjus sūnų Meinhardą. Kita galima Meinhardo motinos versija: Jutta von Saxe - Wittenberg (? - ~ 1267) - antroji Burchard IV von Querfurt ‑ Magdeburg (1186 - 1243 ar 1246) žmona.

Išvada. Pilnas herbas, t.y. su herbo papuošale esančiais aštuoniais šuniukais, galėjo atsirasti 13 a. viduryje suteikiant jį Meinhardo Sakso iš Kverfurto aštuoniems broliams ir/ar juos išgelbėjusiam malūnininkui.

Išvados

Iš pateikto Sekliuckių giminės genealogijos aprašymo galime išskirti ir reziumuoti šiuos įdomesnius ar turinčius ryšį su Lietuvos istorija dalykus: 1) Sekliuckių šeimos herbo tyrimas parodė, kad jis susietas su labai kilmingos Kverfurtų giminės, kurios atstovai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau 9 a., atstovais: visu pirma, su Šv. Brunonu Bonifacu (1-asis Lietuvos vardo paminėjimas), 13 - uoju kryžiuočių ordino magistru Meinhardu ir kt.; 2) herbas 11a. pab. - 12 a. pr. galėjo būti suteiktas grafo Gebhard I von Querfurt 8 vaikams ir/arba vaikus išauginusiam malūnininkui. Tačiau labiau tikėtina, kad šį herbą 13 a. gavo Kryžiuočių ordino magistro Meinhard de Querfurt 8 broliai (kraujo) ir/arba juos išauginęs malūnininkas; 3) Sekliuckių šeimos herbas, tikriausiai, yra vienas iš seniausių tarp dabar turimų Lietuvoje - jo pirmasis aprašytas turėtojas (herbo skydo) buvo Saksonijos vyskupas Ričardas, kuris mirė 1170 m.; 4) Sekliuckių giminės atstovo Jono Sekliuciano katekizmas buvo pagrindas M. Mažvydo "Katekizmui". Ši Jono Sekliuciano knyga 1997 m. buvo rasta LMA Vrublevskių bibliotekoje ir paviešinta bei pripažinta regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu; 5) Lietuvos Respublikos teritorijoje Sekliuckiai turėjo daug dvarų (išlikęs tik Gornostajiškių dvaro prie Eišiškių ansamblis - LR vietinės reikšmės architektūros paminklas), buvo bažnyčių fundatoriai: Eišiškių bažnyčios, Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios. Prie įėjimo į ją yra fundatorės Barboros Sekliuckytės (Kostrovickienės) paminklinė plokštė. Plokštė, kaip ir pati bažnyčia, yra saugomas Lietuvos meno ir architektūros paminklas; 6) Su minėta Barbora Sekliuckyte susijusi įdomi aprašyta istorija. Barbora buvo Melanijos Kostrovickaitės, tarnavusios imperatoriaus Napoleono Bonaparto antrosios žmonos Marijos Luizos Austrės dvare Vienoje, prosenelė. Čia Melanija sutiko Napoleoną II, Marijos Luizos ir Napoleono sūnų, turėjusį pravardę Ereliukas. Jiems gimė nesantuokinis sūnus. Pavainikiu - imperatoriškojo kraujo vaiku - pasirūpino ir jis buvo auklėjamas (už Kostrovickių pinigus) Vatikane. O Melanijos anūkas - pavainikio sūnaus Italijoje gimęs sūnus - tapo žymiu prancūzų poetu Gijomu Apolineru (tai Apolinarijaus Kostrovickio pseudonimas). Taigi Napoleonas būtų Apolinero prosenelis. Tačiau ši versija, liečianti Apolinero kilmę, nėra akivaizdžiai patvirtinta.

Literatūra

1.Kaspar Niesieckij. Herbarz Polski. T. VII, Lipsk, 1841. psl. 248 - 252. http://ebuw.uw.edu.pl/publication/170, žiūrėta 2014.02.11
2.Wywod Familii Urodzonych na Sieklukach Siekluckich. LVIA, fondas 391, aprašas 1, 1820 metai, byla 1553, lapai 202 - 206.
3.Czesław Malewski. Rody i herby szlacheckie na Litwie (XIII). http://archiwum2000.tripod.com/510/malews.html, žiūrėta 2014.11.06
4.Vytautas Levandauskas. Gornostajiškių klasicizmo ansamblis// Statyba ir architektūra, Nr. 3, 1981, psl. 22 - 23.
5.Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, psl. 223 – 225.
6.Giedrė Jankevičiūtė. Lietuva. Vadovas. R. Paknio leidykla, 2006, psl. 66.
7.Sieklucki – genealogia. www.genealogia.okiem.pl/sieklucki.htm, žiūrėta 2014.11.10
8.Genealoginė bazė. Sekliuckiai (rusų kalba). http://baza.vgdru.com/1/28560, žiūrėta 2014.10.21
9.Herbarz Ignacego Kapicy Milewskiego: (dopełnienie Niesieckiego): wydanie z ręko-pisu. Kraków, 1870, psl. 367 - 368. http://www.wbc.poznan.pl/publication/1879, žiūrėta 2014.11.06
10.Kaspar Niesieckij. Herbarz Polski. T. VIII, Lipsk, 1841. psl. 332. http://ebuw.uw.edu.pl/publication/173, žiūrėta 2014.09.24
11.Wikipedia: Jan Seklucjan. http://pl.wikipedia.org/wiki/Jan_Seklucjan, žiūrėta 2014.03.10)
12.Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka: Janui Seklucjanui - 500. www.mab.lt/lt/naujienos/seklucjanas, žiūrėta 2014.10.09
13.Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. 1009 - 1795. R. Paknio leidykla, 2005, psl. 17, 238 - 240.
14.Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. 1 tomas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, psl. 584.
15.Czesław Malewski. Rody i herby szlacheckie na Litwie (XV). http://archiwum2000.tripod.com/522/malews.html, žiūrėta 2015.01.24
16.Kleynoty abo herby państwa y rycerstwa powiatow y miast głownych Korony Polskiey y W. X. L. według obiecadła dla pamięci łacnieyszey położone, Kraków, 1630, psl. 62. http://www.wbc.poznan.pl/publication/37103, žiūrėta 2014.06.29
17.Bartosz Paprocki. Gniazdo cnoty. Krakow, 1578, psl. 1055 - 1057. http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/docmetadata?id=5620&from=publication, žiūrėta 2014.05.16
18.Juliusz Ostrowski. Ksiega herbowa rodow Polskich. Warszawa, Cz. 2, 1898, psl. 253. http://ebuw.uw.edu.pl/dlibra/docmetadata?id=232&from=&dirids=1, žiūrėta 2014.05.16
19.Jan. Dlugosz. Insignia seu clenodia incliti Regni Poloniae (Herby albo klejnoty slawnego Królestwa Polskiego). fol. 62, 1464 - 1480.
20.Samuel Nakielski. Miechovia sive promptuarium antiquitatum Monasterii Miechoviensis. Cracoviae, 1636, psl. 67. http://mbc.malopolska.pl/dlibra/doccontent?id=13734&dirids=1, žiūrėta 2014.07.08
21. "Neunn kinder auf einmal", Deutsches Sagenbuch von Ludwig Bechstein. Leipzig, 1853, no. 417, psl. 352 - 353. https://books.google.lt/books?id=AU4WAAAAYAAJ&pg=PA352&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false, žiūrėta 2014.02.14
22.A.Kuhn and W. Schwarz, "Die Eselswiese und die neun Bruno's," Norddeutsche Sagen, Märchen und Gebräuche aus Meklenburg, Pommern, der Mark, Sachsen, Thüringen, Braunschweig, Hannover, Oldenburg und Westfalen, aus dem Munde des Volkes gesammelt Leipzig: F. A. Brockhaus, 1848, no. 234, psl. 208 - 209. http://books.google.lt/books?id=TgoLAAAAQAAJ&pg=PR3&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false, žiūrėta 2014.02.17
23.Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Leidykla "Vaga", 1985, psl. 219.


HERBAS TARNAVA

Tarnawa (lietuviškai - Tarnava) - bajorų giminių herbas. Raudoname heraldinio skydo lauke yra platus baltas arba sidabrinis kryžius. Prie jo dešiniojo krašto - auksinės spalvos pusmėnulis. Virš skydo - šalmas su geltona karūna. Virš karūnos - penkios stručio plunksnos. Šalmą gaubia raudonos spalvos skraistė su geltonu pamušalu akanto lapų motyvais.
Šį herbą turėjo daug Lenkijos bajorų. Pasak legendos herbas į Lenkiją atkeliavęs XI a. Boleslovo Dosniojo ar Kazimiero Teisingojo laikais iš Rodoso (Rodo) salos. Herbą atnešęs Boguhvalovas, kuris mūšyje prie Tarnawos kalno nugalėjo pagonis.
Herbo Tarnawa aprašymas Senkevičių giminės Archyvinėje knygoje (roda Senkevičej) prie geneologinės schemos pagal XIX a. lenkų herbologa Kasper Niesieckyj: raudoname skyde baltas kryžius, jo apačioje, dešinėje pusėje - mėnulis; virš skydo šalmas, ant kurio penkios stručio plunksnos (LVIA F. 391, AP. 11, B.175, L. 2, vertimas iš rusų kalbos). Nurodytame dokumente herbo atvaizdas iškirptas kartu su kitoje lapo pusėje buvusia naudinga informacija apie turėtą giminės turtą, dvarus ir kt.
Herbo figūros, spalvos. Herbe dominuoja raudona spalva: skydo laukas raudonakis, jo centre baltas arba sidabrinis, lygiašonis arba riteriškas kryžius, jo dešinėje aukso spalvos mėnuliukas. Heraldikoje Sidabras arba balta spalva reiškia turtą, dorumą, skaistumą, nekaltybę. Sidabras siejamas su Mėnuliu, perlu, pirmadieniu ir vandeniu - vienu iš Visatos elementų. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą, meilę. Ji yra Saturno (kitur Marso), rubino, antradienio (šeštadienio), ugnies ir kraujo spalva (Edmundas Rimša Heraldika, 22 puslapis, 4 eilutė). Kryžius heraldikoje - karų ir krikščionybės simbolis. Virš skydo Tarnawa herbe grotelinis pilkos ar metalo (sidabro) spalvos šalmas. Tokie šalmai heraldikoje atsirado apie 1420m. Šalmas priekinėje dalyje turi grotelėmis uždengtą angą. Ant šalmo yra aukso spalvos (geltonas) kaklo papuošalas. Kaip teigia E. Rimša, iš pradžių jį dėvėjo tik riterių turnyrų prižiūrėtojai, vėliau, jį (papuošalą) be gilesnės prasmės, imta vaizduoti ant visų kilmingųjų herbų šalmų (E. Rimša, Heraldika, 38 puslapis, 2 pastraipa, 5 eilutė). Herbo šalmas papuoštas auksine karūnėle su brangakmeniais. Kai kurios karūnėlės laikomos kilmingųjų heraldikos atributu. Virš karūnėlės herbe 5 stručio plunksnos. Šalmą herbe apsaugo, dengia raudonos spalvos akanto lapai su geltonos (aukso) spalvos pamušalu. 

Visi pasakojimai apie Tarnavos herbo kilmę susiję su riteriu iš Rodo. Bartošas Poprockis savo knygoje "Gniazdo cnoty: zkąd herby rycerstwa sławnego Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego, Ruskiego, Pruskiego, Mazowieckiego, Zmudzkiego y inszych Państw do tego Krolestwa nalezacych Książąt y Panow poczatek swoy maią" aprašo Joanitą Boguchvalą, atvykusį į Lenkiją iš už tolimų jūrų. Ženklai herbo skyde simbolizuoja krikščionių riterio kovą su pagonimis (negarbingas pusmėnulio vaizdavimas triumfuojančio kryžiaus atžvilgiu) prie Tarnavos kalno. Nuo to kalno pavadinimo, pasak Poprockio ir kilo herbo pavadinimas. Legendos tikrumas abejotinas, kadangi Poprockis nurodo, kad tai įvyko 1063 metais, o Joanitai apsigyveno Rodose 1308 metais. O pirmasis Tarnavos herbo paminėjimas yra užfiksuotas rašytiniuose šaltiniuose 1220 metais. Na, bet legendos tam ir yra legendos.

Jovita Antanaitienė h. Tarnava, LBKS senatorė, Kauno apskrities Bajorų draugijos Kanclerė ir Tarybos narė.

[Grįžti↑]


HERBAS DEMBOROGAS

Dęboróg (lietuviškai - Demborogas) - bajorų giminių herbas. Mėlyname heraldinio skydo lauke, į ąžuolo kelmą įaugę du elnio ragai. Karūnoje - penkios stručių plunksnos (paveikslėlyje kitas oficialus papuošalas - elnio ragai ir medžiotojas). Heraldinis atributas naudojamas nuo 1564 m. Ąžuolo kelmas heraldikoje simbolizuoja tvirtumą, jėgą, grožį, garbę, nepriklausomybę. Simbolių kalboje ragai - jėgos, galybės, vyriškumo, vaisingumo, aukščiausios valdžios, kovinės drąsos įsikūnijimą. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dieviškąją išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.
Taip pat yra šio herbo atmainų: Dęboróg II (Ofanasovičių ir Fedorovičių) ir Worcell (Vorčelių).
Karalius Žygimantas Augustas, herbą Demborogas dovanojo savo medžiotojui Stanislavui Bylczynskiui iš Grodno krašto, kuris per medžioklę rado elnio ragus, įaugusius į kelmą, ir padovanojo juos karaliui. Šiuo herbu žymėjosi Bylczynskiai, Demborogai, Dowskurd, Ficki, Gabrielovičiai, Ganievičiai, Gezgoldai, Giezgoldai, Hancevičiai Hayn, Hayno, Honcevičiai, Honckievičiai, Milenskiai, Turovičiai, Turevičiai, Wielinskiai.
Lietuvoje šį herbą naudoja bajoro Aleksandro Turevičiaus palikuoniai. Lietuvos valstybės istorijos archyve išlikusios Turevičių giminės bajoriškos bylos su aprašymais ir genealoginėmis schemomis, kurios patvirtina jog Turevičiai - sena, kilminga bajoriška giminė, gyvenusi ir tebegyvenanti Trakų, Rusakalnio, Buzelių ir Lydos valsčiuose. 1599 m. Vilniaus pirklys Stanislovas Turovičius valdė Sakų (Saki) dvarą, kurį jam įkeitė Vilniaus pavieto žemininkas Feliksas (Sczaszny) Reška. Bajorai Turevičiai valdė Nabaraučiznos dvarą, prie Nabaraučiznos ežero, gyvenvietė šiuo metu pavadinimu Nuobariškės, Elektrėnų savivaldybėje. LVIA Bajorystės bylose rasti duomenys, kad 1799 metų kovo 7 d. Turevičių (Turovičių) giminė buvo pripažinta per Vilniaus heraldiką kaip sena bajoriška giminė ir įrašyta į gubernijos bajorystės knygą. Bajoras Petras Turovičius (bajorystės byloje Petus), gim. 1650 m., turėjo sūnų Jurgį, kurio palikuonis Dominikas, jo šeimoje 1749 m. gimė Antanas. Bajoras Antanas Turovičius, gim. 1749 m. buvo Trakų rotmistras, 1783 m. Polocko kašteliono Tado Žabo įgaliotinis. Jam gimė sūnus Juozas, susilaukęs sūnų Juozapo ir Karolio. Juozapas turėjo sūnus Bernardą (gim. 1822 m.), Faustą, Julijoną, Karolį. Bernardo šeimoje 1861 m. gimė sūnus Aleksandras. Bajoro Aleksandro Turevičiaus vaikai Vaclovas Vladas, Stefanija ir Antanas, kurių gyvenimo laikotarpiu bajorų luomas Lietuvoje pradėjo nykti ir panaikintos turėtos privilegijos.

Rita Krivickienė, h. Demborogas, Kauno apskrities Bajorų draugijos narė

[Grįžti]


HERBAS OSTOJA

Ostoja (egzistuoja vertimas į lietuvių kalbą - žvėringas miškas) - bajorų giminių herbas. Raudoname heraldinio skydo lauke aukso spalvos pusmėnuliai su tarp jų įkomponuotu kalaviju, kuris turėjo ir kryžiaus prasmę (galėjo susiformuoti įtakojant religinei simbolikai XII-XIIIa. kryžiaus žygių metu). Heraldikoje žinomos kelios Ostoja herbo atmainos. Herbo sudėtiniai elementai yra skydas, jame esanti heraldinė figūra, šalmas, antšalmis, išoriniai herbo papuošimai, titulo ženklai, devizai arba ordinai. Kalavijas simbolizuoja gynybinį pasiruošimą nuo priešų, dalyvavimą kovose. Skirtinguose bajorų giminių Ostoja herbuose aptinkami prancūziški, ispaniški, itališki, vokiški kalavijai, išsiskiriantys savo formomis, ašmenimis, dydžiais. Pusmėnuliai simbolizuoja pergalę prieš musulmonus arba ryšį su jais. Pirmąkart herbas paminėtas 1069 metais. Šis herbas paplitęs Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos žemėse.
Šiuo herbu žymėjosi Anciperavičiai, Belinskiai, Boguslavskiai, Butnevičiai, Chadarauskai, Joteikos, Ibianskiai, Kamarauskai, Krivickai, Macenskiai, Lenskiai, Ordos, Paleckiai, Rokošai, Sciborai, Tomkevičiai, Tverbutai, Vadauskai - Petržkevičiai, Vainauskai, Čečetai, Čečiotai, Gajevskiai, Zavadskiai.
Kilminga Krivickų (lenk. Krzywicki) giminė žymėjosi herbu Ostoja, kurio raudoname heraldinio skydo lauke aukso spalvos pusmėnuliai, kurių vienas nukreiptas į kairę, o kitas į dešinę, tarp jų įkomponuotas kalavijas, kurio rankena kryžiaus formos, ašmuo nukreiptas žemyn. Herbo karūnos viršuje puošmena - penkios stručių plunksnos. Kitos kilmingos Krivickų giminės žymėjosi herbais: Lietuviškas vytis (Pogoń Litewska), Arklibalnis (Strzemię), Kierdeja, Krivickai (Krzywicki), Lubicz, Masalski.

Andrius Krivickas, h. Ostoja, Kauno apskrities Bajorų draugijos Vadas

[Grįžti]


HERBAS KOLONA

Kolumna (lietuviškai - Kolona) - bajorų giminių herbas. Žinomi kiti herbo pavadinimai: Pirzchała, Trzaska, Roch, Wezha. Pirmąkart herbas paminėtas 1593 metais. Raudoname heraldinio skydo lauke sidabrinis (šachmatų) bokštas, vainikuotas aukso karūna. Virš skydo grotelinis šalmas su riterio karūna, šalmo papuošalas - bokštas. Šalmaskraistė – raudona, baltu pamušalu. Šis herbas paplitęs Krokuvos, Poznanės Sandomiro ir Lietuvos žemėse.
Šiuo herbu žymėjosi Montvilai, Visockiai, Berlinskiai ir kitos Lietuvos, Lenkijos bajorų giminės. Aukštaitijos - Ukmergės Montvilų kuriems priklauso šis herbas pirmasis protėvis buvo Kristupas Montvila, nuo neatmenamų laikų pasižymėjęs bajorišku kilmingumu, buvęs Lokėnų dvaro Ukmergės paviete dvarininku, turėjęs du sūnus: Samuelį, gim. 1652 m. ir Aleksandrą 1654 m. Kolumna herbo Montvilų giminė ir jos palikuonys nuo seno nuolat turėjo dvarus, nebuvo apmokestinami baudžiaviniu mokesčiu ir naudojosi visomis teisėmis ir prerogatyvomis, deramomis bajorų luomui. Aleksandras Montvila pagal tėvą buvęs Lokėnų dvarininkų, perėmusių Kolumna herbą Montvilų giminės palikuonis, tačiau pagal prosenelio kilmę laikė save Antagynės kilmingųjų dvarininkų herbo Trys Kolumnos giminės tęsėju, o amžiams bėgant jo palikuonys paplito Aukštaitijoje ir Sūduvoje.
Kita atmaina: sidabriniame heraldinio skydo lauke juodas šachmatų bokštas. Virš skydo grotelinis šalmas su riterio karūna. Antšalmis - penkios stručio plunksnos (pakaitomis baltos ir juodos). Šalmaskraistė juoda su baltu pamušalu.

Romas Montvilas, h. Kolona, LBKS, Kauno apskrities Bajorų draugijos narys

[Grįžti]


HERBAS GOES

Goes- kilmingųjų Kuršo (Švedijos, Lietuvos) von Goesų atšakos herbas. Geltoname heraldinio skydo lauke vaizduojamas ožio ragas. Heraldinis atributas naudojamas nuo 1882 m.
Pagal oficialius to meto dokumentus Lietuvos Goesai buvo priskirti Kuršo kilmingųjų luomui, valdė dvarus vakariniame Kurše, atliko tarnybą Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio dvare, Lietuvoje gyveno ir valdė nuosavybę Pociūnuose (Pakruojo r.), Joniškyje, Madvilionyse. Šviesuolių Goesų giminę Joniškyje primins informacinės lentelės.

1900 m. nuotrauka iš Adolfo Sprindžio knygos "Povilas Višinskis".

Nuotraukoje vaidintojų būrelis Medvilionyse. Pirmas sėdi Antanas Gravrogkas. Už jo (dešinėje, vilkintis švarku) - Povilas Višinskis ir tautiniais drabužiais pasipuošusi Gabrielė Petkevičaitė - Bitė. Už P. Višinskio - Teresė von Goes, už jos - dvaro savininkas Stanislovas von Goesas. Paskutinis (su dviračiu) stovi Julijonas Gravrogkas. Plačiau straipsnyje 

Šalia Madvilionių kaimo (Joniškio r.) tebestovi Stanislovo von Goeso (1844–1916) Medvilionių dvaro gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Kai Joniškio rajono valdžia nutarė griauti dvarą, sujudo aktyvūs to krašto visuomenininkai. Jie buvo išgirsti – Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento sprendimu 2016 metų vasarį dvaro gyvenamasis namas ir vasarnamis įrašyti į kultūros vertybių registrą.

Grafas Anton von Gravrock, h. Gravrock, LBKS senatorius, Kauno apskrities Bajorų draugijos Tarybos narys

[Grįžti↑]


HERBAS KORYZNA

Koryzna - bajorų Koryznų giminės herbas. Raudoname heraldinio skydo lauke vaizduojamas apverstas sidabrinis kryžius, kurio viršutinė dalis perverta strėle nukreipta į dešinę, o virš šalmo karūna ir trys stručio plunksnos.

Žemaitijoje. Sebastijonas, Stanislovo sūnus, 1571 m. Vilniaus pilies raštininkas. Mikalojus, Lietuvos referentas, 1586 m. karališkasis sekretorius, Vilniaus kanauninkas ir Svyžiaus klebonas, bylinėjosi su desidentais dėl šios bažnyčios fundavimo, mirė 1598 m. Bogdonas Lietuvoje 1603 m. fundavo Surviliškio parapijinę bažnyčią. Šcensnas (Laimingasis), 1605 m. Žemaitijos žemės teisėjas. Mikalojus 1627 m. karališkasis rotmistras. Elijošius 1632 m., Vaitiekus iš Vilniaus pavieto 1674 m., Mykolas - Kazimieras, Starobudo medininkas, ir Stanislovas 1679 m. pasirašė Žemaitijos elekciją (dalyvavo valdovo rinkimuose.).
Kazimieras - Petras, 1700 m. Žemaitijos taurininkas. Juozas - Antanas, žemaičių stalininkas ir Veliuonos pavieto rotmistras 1743 m., Augustinas, Juozas ir Karolis iš Upytės pavieto, Tamošius iš Ašmenos pavieto, rotmistrai, 1763 m. pasirašė Lietuvos bajorų manifestą. Karolis 1764 m. pasirašė Lietuvos generalinę konvokaciją (sušaukimai tarp seimų), Raseinių pilies teisėjas 1767 m., žemaičių raikytojas. Tomas 1775 m. Upytės kardininkas. Mykolas 1788 - 1794 m. žemaičių dekanas ir kanauninkas. Mykolas, Jokūbas, Pranciškus, Antanas, Ignotas ir Vaitiekus 1782 m. legitimavosi Galicijoje.
Juozas Upytės kardininkas 1688 m. kaip apdovanojimą už nuopelnus iš karaliaus Jono III gavo iki gyvenimo galo valdyti Liaudų kaimą Žemaitijoje, jo sūnus Antanas turėjo sūnų Pranciškų, o šis su Marijona Lipinskaite paliko sūnų Stanislovą, 1854 m. legitimuotą Karalystėje (Lenkijoje). Juozo sūnaus Jono palikuonys legitimavosi Rusijoje ir 1845 m. įrašyti į Volynės gubernijos bajorų knygas.
Mano giminės atšaka 1840 - 1860 m. legitimavosi Rusijos imperijoje ir įrašyti į Kauno gubernijos bajorų knygas: Augustinas Stanislovo sūnus Valaičių dvaro, Juozas Karolio sūnus Dambavos dvaro, Vincentas Užpurvės dvaro, Konstantinas ir Stanislovas Stanislovo sūnūs Sidžiūnų dvaro paveldėtojai, 1882 m. Kauno gubernijoje.
Pagrindas: „Rodzina, herbarz szlachty Polskiej“, Warszawa, 1910, t. VII, L. 246.

Albertas Koryzna, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, kilęs iš Kauno

[Grįžti↑]


Herbų aprašymai bus dar papildyti. Nenorintys laukti ir pageidaujantys kuo greičiau pamatyti dar nepatalpintą čia savo bajoriškos giminės herbą su herbo ir giminės aprašymu, galite pasidalinti turima informacija ir medžiaga el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.  [Kontaktai]. 

Heraldika (iš vok. Herold) - herbų mokslas; heroldas - tai viduramžių pareigūnas, turnyrų metu nustatydavęs riterių kilmę ir herbų teisingumą, vesdavęs turnyrų tvarką pagal pergamento ritinius, kuriuose buvo nupiešti turnyro dalyvių herbai. Jie buvo reikalingi kaip skiriamieji ženklai, nes veidus slėpė geležiniai šalmai. Vakarų Europoje herbai susiformavo XII a., Lenkijoje XIII a., Lietuvoje - po 1387 m., priėmus krikštą. Prieš tai Lietuvoje buvo naudojami asmeniniai žymenys, pavyzdžiui, Gedimino stulpai, dvigubas kryžius ir kt.


Taip pat apie bajorų herbus galite rasti apsilankę svetainėse: LBKS; Žemaičių bajorų draugijaAndrzej Brzezina Winiarski herbynas; Istoriniai šeimų herbai; Kasparo Nesieckio herbynas; Lenkų bajorų herbai; Tadeusz Gajl'io herbynas (Horodlės herbai); Tadeusz Gajl'io LDK bajorų herbai; herbai.lt; VU gidasBesidomintys savo kilme gali pasinaudoti esamais virtualiais archyvais: epaveldas.lt (suskaitmenintų fondų sąrašas); genealogija.lt; kapinių informacijos skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistema. Bažnytiniai krikšto, santuokų, laidotuvių metrikai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), Gerosios Vilties g. 10, Vilniuje (svetainė), skaityklos tel.  8 5 213 7485, (prašymų formos), taip pat dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA).

[Grįžti↑]

Rugsėjis 2017
Pr A T K P Š S
28 29 30 31 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 1

Dabar svetainėje 21 svečių ir narių nėra

Kaunas Nobility Society

MŪSŲ KAUNO APSKRITIES BAJORŲ DRAUGIJA - tai asociacija vienijanti žmones, kurių protėviai buvo bajorai ir yra teisėta Lietuvos bajorystės paveldo perėmėja. Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvos valstybę, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų.

Siekiame populiarinti Lietuvos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Kauno krašto bajorijos istorinį paveldą ir tradicijas.
Savo aktyvioje veikloje diegiame teisingumo, garbės, orumo, kilnumo ir pareigos principus.

Svarbiausia pagarba ir meilė Lietuvos valstybei, tautai, jos istorijai, kalbai, kultūrai, šeimai, krikščioniškosioms vertybėms.

Esame atviri pasiūlymams prisijungti prie pilietinių akcijų, iniciatyvų ir renginių.

Jūs galite asociaciją paremti, visi reikalingi duomenys čia.

III-asis Lietuvos Statutas
(galiojęs 1588 - 1840)

 [Valstybė] [Organizacijos]

[Įm.:Gavyba Statyba Technika 

Finansai Apsauga Sveikata

Kelionės Nakvynė Reginiai

Žiniasklaida   Informatika]

[Mokslas:Institutai Universitetai

Kolegijos Gimnazijos Kita]

logotipas

Logotipo kodas/failas